Volframo fiziologinis poveikis

Metalinis volframas ir katijoninis volframas prastai absorbuojami virškinamajame trakte, tačiau tirpūs volframai gali būti absorbuojami šiuo būdu. Absorbcija per kvėpavimo takus ir odą neaiški. Po absorbcijos volframas daugiausia kaupiasi kauluose, po to blužnyje, kepenyse ir inkstuose, kur randami mažesni kiekiai. Kraujyje yra tik nedideli volframo kiekiai, daugiausia jis išsiskiria su išmatomis ir šlapimu. Įkvėptas volframas daugiausia pasiskirsto kepenyse ir inkstuose, kauluose ir griaučių raumenyse.

Maždaug 75 % suvartoto volframo išsiskiria su šlapimu. Sušvirkštus ¹⁸⁵W-volframo rūgšties patinams, nėščioms pelėms, padidėjo volframo kiekis kauluose, inkstuose, kepenyse ir blužnyje; tada šie kiekiai greitai pasišalino su šlapimu ir išmatomis. Didelė volframo koncentracija taip pat buvo pastebėta skydliaukėje, antinksčiuose, hipofizėje, pelių patinų sėklinėse pūslelėse ir patelių kiaušidžių folikuluose. Tyrimais nustatyta, kad volframas gali būti perduodamas iš motinos palikuoniui, ypač vėlyvojo nėštumo metu, kai motinos kauluose, inkstuose, blužnyje ir trynio maišelio epitelio ląstelėse bei palikuonių kauluose nusėda daug junginių.